Suminė darbo laiko apskaita dažnai vertinama kaip techninis sprendimas – būdas optimizuoti pamaininį darbą, užtikrinti gamybos procesų tęstinumą ar sklandžiai valdyti darbuotojų krūvį. Tačiau vis dažniau į ją žvelgiama kitaip – kaip į vieną iš galimų atsakymų į šiuolaikinio darbuotojo poreikį derinti darbą su gyvenimu, ypač kontekste, kai lankstus darbo grafikas tampa nebe privilegija, o būtinybė.
Tradicinis darbo modelis dažnai nesuderinamas su įvairiais asmeniniais įsipareigojimais – vaikus reikia nuvežti į mokyklą, artimuosius palydėti pas gydytoją ar paprasčiausiai išnaudoti produktyvesnį laiką ryte ar vakare. Čia ir atsiveria suminės darbo laiko apskaitos potencialas kaip lankstumo sistema, leidžianti dirbti ne tiek, kiek liepia laikrodis, o tiek, kiek leidžia kontekstas.
Pavyzdžiui, per vieną savaitę darbuotojas gali dirbti ilgiau, kai yra svarbus projektas ar kolega atostogauja, o kitą – trumpiau, nes reikia daugiau laiko asmeniniams reikalams. Svarbiausia, kad per visą apskaitos laikotarpį (kuris gali trukti net iki 3 mėnesių) vidutinis darbo valandų skaičius atitiktų normą. Tai leidžia sumažinti streso lygį, išvengti perdegimo ir tuo pačiu išlaikyti aukštą darbo kokybę.
Tiesa, norint, kad suminė darbo laiko apskaita iš tiesų prisidėtų prie geresnio gyvenimo balanso, būtinos kelios sąlygos. Visų pirma – skaidrumas: darbuotojai turi žinoti, kaip skaičiuojamos jų valandos, kada planuojami poilsio laikotarpiai ir kaip atlyginami viršvalandžiai. Antra – pasitikėjimas: tiek iš darbdavio, tiek iš darbuotojo pusės. Trečia – technologiniai sprendimai, padedantys tiksliai ir patogiai registruoti darbo laiką, nes rankiniu būdu tai gali virsti painia ir varginančia užduotimi.
Taigi, nors suminė darbo laiko apskaita ilgą laiką buvo matoma kaip „pramoninis“ sprendimas, šiandien ji tampa vis aktualesnė ir biurų darbuotojams, ir hibridinių darbo modelių šalininkams. Tai – įrankis, kurį panaudojus protingai, galima ne tik valdyti laiką, bet ir pagerinti gyvenimo kokybę.