Pavasarinis beržų žydėjimas, vasaros žolynų dulkėjimas ar tiesiog susidūrimas su namų dulkių erkutėmis daugeliui Lietuvos gyventojų reiškia ne gamtos grožį ar namų jaukumą, o varginančią kovą su alergijos simptomais. Ašarojančios ir perštinčios akys, nepaliaujamas čiaudulys, užgulta nosis ir odos bėrimai – tai tik dalis negalavimų, kurie smarkiai paveikia kasdienio gyvenimo kokybę, mažina darbingumą ir trukdo visaverčiam poilsiui. Alergija jau seniai nebėra reta ar egzotiška liga – ji tapo modernios visuomenės epidemija, paliečiančia įvairaus amžiaus žmones.
Atsižvelgiant į simptomų gausą ir poveikį, natūraliai kyla klausimas: kaip efektyviausiai suvaldyti šią įkyrią būklę? Vaistinių lentynos lūžta nuo įvairiausių preparatų, žadančių greitą palengvėjimą, o liaudies išmintis siūlo dešimtis „patikrintų“ natūralių gydymo būdų. Tačiau norint priimti pagrįstą sprendimą, būtina suprasti, kokiais principais veikia medikamentai ir ar liaudiškos priemonės iš tiesų gali pasiūlyti ką nors daugiau nei trumpalaikį placebo efektą. Tad kaip veikia vaistai nuo alergijos ir kokia jų alternatyvų reali vertė?
Antihistamininiai vaistai: Histamino blokavimo mechanizmas
Norint suprasti, kaip veikia populiariausi vaistai nuo alergijos, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra pati alerginė reakcija. Kai į jautraus žmogaus organizmą patenka alergenas – pavyzdžiui, žiedadulkė ar katės epitelio dalelė, – imuninė sistema jį per klaidą palaiko pavojingu įsibrovėliu. Reaguodama į šią tariamą grėsmę, ji pradeda gaminti antikūnus, vadinamus imunoglobulinais E (IgE). Šie antikūnai prisijungia prie specialių ląstelių, vadinamų putliosiomis ląstelėmis, kurių gausu kvėpavimo takuose, odoje ir virškinamajame trakte.
Kai alergenas į organizmą patenka pakartotinai, jis susijungia su IgE antikūnais ant putliųjų ląstelių paviršiaus. Šis procesas sukelia grandininę reakciją, kurios metu iš ląstelių išsiskiria biologiškai aktyvios medžiagos, o svarbiausia iš jų – histaminas. Būtent histaminas, veikdamas specifinius receptorius įvairiuose audiniuose, ir sukelia mums gerai pažįstamus simptomus: išplečia kraujagysles (sukeldamas paraudimą ir patinimą), dirgina nervų galūnėles (sukeldamas niežulį), didina gleivių sekreciją (sukeldamas slogą) ir provokuoja lygiųjų raumenų susitraukimus (dėl ko gali pasunkėti kvėpavimas).
Antihistamininiai vaistai, kaip sufleruoja pavadinimas, veikia blokuodami histamino poveikį. Jie neužkerta kelio histamino išsiskyrimui iš putliųjų ląstelių, tačiau patys prisijungia prie histamino H1 receptorių ir juos „užima“. Vaizdžiai tariant, antihistamininis preparatas veikia kaip raktas, kuris įstatomas į spyną (receptorių) ir neleidžia į ją patekti tikrajam, alergijos simptomus sukeliančiam raktui (histaminui). Dėl šios priežasties histaminas nebegali sukelti savo įprasto poveikio, ir alerginės reakcijos simptomai palengvėja arba visai išnyksta. Svarbu paminėti, kad skiriamos kelios antihistamininių vaistų kartos: senesnės kartos preparatai pasižymėjo slopinamuoju poveikiu, nes lengvai kirsdavo kraujo-smegenų barjerą, o naujesnės kartos vaistai yra selektyvesni ir tokio šalutinio poveikio beveik nesukelia.
Kitos medikamentinio gydymo priemonės
Nors antihistamininiai vaistai yra kertinis alergijos gydymo akmuo, ypač esant ūmiems simptomams, farmacijos mokslas siūlo ir kitų, kartais net veiksmingesnių, priemonių.
Nosies purškalai su kortikosteroidais. Sergant lėtiniu alerginiu rinitu, kai nosies užgulimas ir gleivinės paburkimas tampa nuolatiniu palydovu, gydytojai dažnai pirmo pasirinkimo vaistais laiko būtent nosies kortikosteroidus. Skirtingai nei antihistamininiai vaistai, jie ne tik blokuoja vienos medžiagos poveikį, bet ir veikia plačiau – slopina uždegiminį procesą nosies gleivinėje. Šie vaistai mažina paburkimą, sekreciją, čiaudulį ir niežulį, tačiau jų poveikis nėra momentinis. Geriausiam rezultatui pasiekti juos būtina naudoti reguliariai, kasdien, net ir pagerėjus būklei.
Dekongestantai. Tai kraujagysles sutraukiantys vaistai, dažniausiai lašų ar purškalų pavidalu, skirti greitai atlaisvinti užgultą nosį. Jie veikia greitai, tačiau gali būti naudojami tik trumpą laiką – paprastai ne ilgiau kaip 5–7 dienas. Ilgiau vartojant, gali išsivystyti priklausomybė ir medikamentinis rinitas, kai nosies gleivinė paburksta nebe dėl alergijos, o dėl paties vaisto poveikio.
Specifinė imunoterapija. Tai vienintelis gydymo metodas, kuris ne tik slopina simptomus, bet ir veikia pačią ligos priežastį. Gydymo metu pacientui reguliariai, mažomis dozėmis, suleidžiamas arba po liežuviu lašinamas alergeno ekstraktas. Taip siekiama „pripratinti“ imuninę sistemą prie alergeno, kad ilgainiui ji nustotų į jį reaguoti kaip į priešą. Gydymas trunka ilgai – nuo trejų iki penkerių metų – ir reikalauja paciento kantrybės, tačiau jo efektyvumas yra įrodytas moksliškai, o poveikis išlieka ilgus metus po gydymo kurso pabaigos.
Apie individualų gydymo parinkimą kalba ir specialistai. Pasak Vilniuje dirbančios alergologės ir klinikinės imunologės Jūratės: „Pacientai dažnai mano, kad visos tabletės nuo alergijos yra vienodos, tačiau tai netiesa. Vaisto parinkimas priklauso nuo simptomų pobūdžio, jų sunkumo, paciento amžiaus ir gretutinių ligų. Kas puikiai tinka Petrui, kuriam pasireiškia trumpalaikis šienligės epizodas, gali būti visiškai neveiksminga Onai, kenčiančiai nuo lėtinės dilgėlinės. Todėl tiksli diagnostika ir gydytojo konsultacija yra būtinos norint sudaryti veiksmingiausią ir saugiausią gydymo planą“.
Liaudiškos priemonės: Tarp mito ir riboto poveikio
Giliai įsišaknijęs tikėjimas gamtos galia skatina daugelį ieškoti alternatyvų vaistinėse. Ar jos veiksmingos?
Dažniausiai minimos priemonės yra žolelių arbatos (ramunėlių, mėtų), vietinis medus ar nosies plovimas druskos tirpalu. Vertinant moksliškai, daugumos šių metodų veiksmingumas yra menkas arba neįrodytas. Pavyzdžiui, ramunėlių arbata gali turėti švelnų raminamąjį poveikį, tačiau ji niekaip neblokuoja histamino išsiskyrimo. Be to, svarbu atminti, kad pačios vaistažolės gali tapti naujų alergijų priežastimi. Teorija, kad valgant vietinį medų organizmas pripranta prie žiedadulkių, moksliškai nepasitvirtino – meduje esantis žiedadulkių kiekis yra per mažas ir per daug nepastovus, kad sukeltų reikšmingą imuninės sistemos atsaką.
Vienintelė liaudiška priemonė, kurios naudą pripažįsta ir medikai, yra nosies ertmės plovimas izotoniniu druskos tirpalu. Ši procedūra mechaniškai pašalina nuo gleivinės paviršiaus alergenus, dulkes ir gleivių perteklių, taip palengvindama simptomus ir pagerindama kitų vaistų, pavyzdžiui, nosies purškalų, pasisavinimą. Tai puiki pagalbinė, tačiau ne pagrindinė gydymo priemonė.
Apibendrinant galima teigti, kad modernioji medicina siūlo aiškiais biocheminiais principais pagrįstus ir kliniškai patvirtintus alergijos gydymo metodus. Jie leidžia ne tik efektyviai kontroliuoti simptomus, bet ir, taikant imunoterapiją, paveikti pačią ligos eigą. Liaudiškos priemonės, nors ir suvokiamos kaip natūralios bei saugios, dažniausiai neturi realaus poveikio alergijos mechanizmams ir gali būti naudojamos nebent kaip pagalbinė priemonė simptomams palengvinti. Svarbiausia – nepasikliauti savigyda, o susidūrus su varginančiais simptomais kreiptis į šeimos gydytoją ar alergologą, kuris padės rasti mokslo įrodymais grįstą ir individualiai pritaikytą sprendimą. Daugiau informacijos rasite klinikadrauge.lt