Du instrumentai, kurie orkestre dažnai klausytojų suprantami neteisingai arba naudojami pakaitomis: viola da gamba, paprastai vadinama violončele, ir kontrabosas. Nors abu instrumentai priklauso styginių instrumentų šeimai ir turi tam tikrų išvaizdos ir skambesio panašumų, jie pasižymi skirtingomis savybėmis, kurios juos išskiria. Gilinantis į jų istoriją, dizainą, grojimo techniką ir vaidmenį muzikoje galima atskleisti jų unikalų indėlį į muzikines kompozicijas.Istorija ir kilmėViolončelė atsirado Renesanso ir baroko epochose, Europoje klestėjo nuo XV a. pabaigos iki XVIII a. Tai buvo svarbus kamerinės muzikos, konsortų ir solinių pasirodymų instrumentas. Violončelė paprastai turi šešias stygas ir pirštuotą grifą, todėl ja galima sudėtingai ornamentuoti ir išraiškingai groti.Priešingai, kontrabosas išsivystė iš ankstesnių styginių instrumentų, tokių kaip viola da gamba, bet XVIII a. tapo atskiru instrumentu. Iš pradžių jis buvo orkestrų ir ansamblių ritmo grupės pagalbinė jėga, suteikianti tvirtą pagrindą savo giliais, skambiais tonais. Ilgainiui jo vaidmuo išsiplėtė ir jis imtas groti solo bei įvairiuose muzikos žanruose.Fizinės savybėsVienas iš labiausiai pastebimų skirtumų tarp violončelės ir kontraboso yra jų fizinės savybės. Violončelė, primenanti didesnę smuiko ar alto versiją, turi mažesnį korpusą, nuožulnius šonus ir trumpesnį grifą. Jos stygos paprastai derinamos ketvirtinėmis, jų diapazonas panašus į kontraboso, tačiau aukštis šiek tiek mažesnis.Priešingai, kontrabosas pasižymi masyviu, giliu korpusu ir ilgesniu gamos ilgiu, todėl jos garsas yra sodrus. Jos stygos taip pat derinamos ketvirtosiomis dalimis, tačiau oktava žemiau nei violončelės, todėl orkestrinėse aranžuotėse ir džiazo kompozicijose jos yra bosinės linijos pagrindas.Grojimo technikaGrojimo technika violončelės ir kontraboso atvejais taip pat labai skiriasi. Grojantieji violončele naudoja įvairias technikas, įskaitant détaché, spiccato ir legato, kad išgautų skirtingus instrumento sukuriamus garsus ir tinkamai išreikštų norimas „emocijas“. Be to, jie gali naudoti vibrato, kad padidintų išraiškingumą ir suteiktų skambesiui daugiau šilumos.Kita vertus, kontrabosininkai, siekdami išgauti perkusinius ir ritminius efektus, labai pasikliauja grojimo technikomis, tokiomis kaip pizzicato ir „slap bass“. Fizinis grojimas kontrabosu reikalauja jėgos ir ištvermės dėl jo dydžio ir stygų įtempimo.Vaidmenys muzikojeNors abu instrumentai prisideda prie muzikos kūrinių harmoninių ir tekstūrinių aspektų, jų vaidmenys labai skiriasi. Violončelė vertinama dėl savo universalumo, nes gali atlikti sudėtingas melodines linijas, harmonijas ir bosinius akompanimentus įvairiuose žanruose – nuo klasikinės iki liaudies ir šiuolaikinės muzikos.Ir atvirkščiai, kontrabosas visų pirma yra atsakingas už žemųjų garsų spektro dalis, suteikdamsa stabilumo ir gilumo orkestrų, bigbendų ir džiazo ansamblių aranžuotėms. Jo buvimas jaučiamas tiek ritminiame pulse, tiek harmoniniame muzikos pagrinde, dažnai jis lemia ritmą ir nustato tempą kitiems instrumentalistams.PabaigaiIš esmės, nors violončelė ir kontrabosas turi bendrus protėvius ir priklauso tai pačiai styginių instrumentų šeimai, jų skirtumai yra esminiai ir ryškūs. Kiekvienas instrumentas, pradedant istorine kilme, baigiant jų fizine konstrukcija, grojimo technika ir muzikiniais vaidmenimis, muzikos pasauliui suteikia savitą balsą ir charakterį.